Maistas kine nėra vien „rekvizitas“. Jis veikia kaip trumpas kodas, kuris per kelias sekundes pasako žiūrovui apie personažą, jo socialinę padėtį, nuotaiką, net santykių būseną. Kartais maistas sukuria jaukumą, kartais – įtampą, kartais tampa komiška detale, o kartais (ypač siaubo filme ar trileryje) jis ima atrodyti beveik grėsmingai. Todėl režisieriai maistą renkasi ne atsitiktinai: jis turi būti atpažįstamas, „skaitytis“ vaizde ir gerai tarnauti scenai.
Šiame straipsnyje pateikiu penkis maistus, kurie ypač dažnai pasirodo kino filmuose, ir paaiškinu, kodėl jie taip patogūs pasakojimui. Prieš sąrašą svarbu pasakyti: tai nėra „mokslinis tyrimas“ su skaičiais, bet labai dažnas kino kalbos dėsningumas, kurį pastebėsite vos pradėję atkreipti dėmesį.
Kodėl maistas kine toks galingas įrankis
Prieš pereinant prie penketuko, verta suprasti tris priežastis, kodėl maistas ekrane veikia stipriai.
Pirma, maistas yra universali patirtis. Net jei žiūrovas nieko bendro neturi su herojaus gyvenimu, jis supranta alkį, malonumą, komfortą, ritualą.
Antra, maistas yra vizualus. Garuojantis patiekalas, traškantis kąsnis, išsiliejęs padažas – tai detalės, kurios sukuria kūnišką tikrumą. Kinas mėgsta tai, kas „jaučiasi“.
Trečia, maistas leidžia veikėjams kažką daryti. Dialogas prie stalo atrodo natūraliau, kai rankos užimtos, o pauzės tarp sakinių tampa prasmingos.
Dabar – konkretūs penki.
TOP 5 maistai kine
1) Pica – greitas gyvenimas, draugystė ir paprastas džiaugsmas
Pica kine dažnai reiškia paprastą, kasdienišką laimę. Ji patogi todėl, kad yra „socialus“ maistas: ją dalijasi draugai, šeima, kolegos. Pica dažnai atsiranda scenose, kuriose norima parodyti artumą be didelės ceremonijos: vakarėlis, studentiškas butas, filmų vakaras, chaotiška šeima.
Režisieriai ją renkasi, nes:
- ji atpažįstama ir suprantama akimirksniu;
- gražiai atrodo kadre (spalvos, forma, pjaustymas);
- leidžia scenai būti laisvai, „neoficialiai“;
- sukuria šilto chaoso atmosferą.
Prieš pereinant prie kito maisto, verta pastebėti: pica dažnai yra ir „nuovargio“ simbolis – kai žmonės neturi jėgų gaminti, bet nori kažko jaukaus.
2) Kava – ritualas, pokalbis ir įtampa tarp eilučių
Kava kine yra beveik atskiras personažas. Ji reiškia rytą, rutiną, susitikimą, laukimą, o kartais – nerimą. Kavos puodelis leidžia aktoriui turėti gestą: laikyti, pūsti, gurkšnoti, užsiimti kažkuo, kai kalbėti sunku.
Režisieriai ją renkasi, nes:
- kava natūraliai įveda sceną į „tikrą gyvenimą“;
- ji leidžia kurti pauzes dialoge;
- kavos vietos (kavinės, virtuvė) yra patogios pokalbiams;
- puodelis rankose padeda sukurti intymumą arba atvirkščiai – atstumą.
Po tokių scenų dažnai supranti daugiau ne iš žodžių, o iš to, kaip žmogus elgiasi: ar jis nervingai maišo, ar palieka puodelį nepaliestą, ar geria per greitai.
3) Makaronai (ypač spagečiai) – namų jausmas, šeima ir emocionalus „paprastumas“
Makaronai kine dažnai žymi „namus“. Tai maistas, kuris atrodo paprastas, bet gali būti ir labai asmeniškas: kažkieno receptas, šeimos tradicija, vaikystės skonis. Makaronų scena dažnai kuriama kaip jaukumo kapsulė – ypač kai rodomas vakarienės stalas, virtuvė, bendras valgymas.
Režisieriai juos renkasi, nes:
- makaronai vizualiai „gyvi“ (gija, garai, padažas);
- jų valgymas sukuria natūralų ritmą (sukti, kelti, ragauti);
- tai universalus, daugeliui pažįstamas patiekalas;
- tinka tiek komedijai (netvarka, padažas ant marškinių), tiek dramai (tyli vakarienė, sunkus pokalbis).
Prieš judant toliau, verta pabrėžti: makaronai dažnai padeda parodyti „paprastą laimę“, kurios žmogus netrukus neteks (toks kontrastas kine labai mėgstamas).
4) Mėsainis ir bulvytės – kasdienybė, kelionė ir „greito pasirinkimo“ pasaulis
Mėsainis su bulvytėmis kine dažnai reiškia judėjimą: kelionę, skubėjimą, darbą, policininkus automobilyje, jaunimą po mokyklos, žmogų, kuris valgo „pakeliui“. Tai maistas, kuris iš karto pasako: čia nėra laiko ritualams. Čia gyvenimas vyksta greitai.
Režisieriai jį renkasi, nes:
- jis aiškiai rodo laiką ir aplinkybes (važiuojam, skubam, dirbam);
- jis „garsus“ vaizde (popierius, traškėjimas, padažas);
- tinka sukurti komišką netvarką;
- leidžia scenai vykti automobilyje ar lauke.
Po tokių scenų dažnai supranti personažo santykį su gyvenimu: ar jis valgo sąmoningai, ar „užsimeta“ maistą, nes negali sustoti.
5) Spragėsiai – pats kino simbolis ir bendro laisvalaikio kodas
Spragėsiai yra beveik metakinas: maistas, kuris pats primena, kad žiūrite filmą. Jie dažniausiai atsiranda kino teatro scenose, namų kino vakaruose, pasimatymuose, draugų susibūrimuose. Spragėsiai reiškia: „čia pramoga, čia lengvumas, čia bendras laikas“.
Režisieriai spragėsius renkasi, nes:
- tai greičiausias vizualus „kino vakaro“ ženklas;
- jie sukuria garsą ir ritmą (traškėjimas, tylus kramtymas);
- jie padeda komiškoms situacijoms (išbyra, išsibarsto, kažkas „per garsiai kramto“);
- pasimatymuose spragėsiai dažnai tampa „pretekstu“ artumui ar nejaukumui.
Prieš pabaigą verta pastebėti: spragėsiai kine dažnai naudojami kaip kontrastas. Pavyzdžiui, kai kažkas baisaus ar netikėto įvyksta labai „įprasto“ laisvalaikio akimirką.
Kodėl režisieriai dažnai renkasi tuos pačius maistus
Šie penki maistai kartojasi ne dėl tinginystės, o dėl funkcijos. Jie:
- atpažįstami iš karto;
- gerai atrodo kadre;
- sukuria garsą ir judesį (o kinas mėgsta judesį);
- padeda dialogui ir atmosferai;
- turi simbolinę reikšmę (namai, skuba, ritualas, pramoga).
Prieš ir po tokio apibendrinimo verta prisiminti: kai režisierius rodo maistą, jis dažnai rodo ne patiekalą, o santykį. Santykį su savimi, su kitais, su laiku, su gyvenimo tempu.
Pabaigai: maistas ekrane – tai pasakojimo trumpinys
Kitą kartą žiūrėdamas filmą atkreipk dėmesį, ką veikėjai valgo ir kaip jie tai daro. Ar jie valgo kartu ar atskirai? Ar valgo lėtai ar skuba? Ar maistas sukuria šilumą, ar parodo įtampą? Dažnai atsakymai į šiuos klausimus pasako daugiau nei dialogas.
Ir jei reikėtų vienos išvados, ji būtų tokia: kine maistas beveik niekada nėra „šiaip sau“. Jis yra trumpas būdas papasakoti apie žmogų – ir būtent todėl tie patys maistai taip dažnai grįžta į mūsų ekranus.